Sėkmės talismanais tikime arba ne, bet per vestuves dažnai pasitelkiame tradicijas, nešančias laimę. Šiais laikais tradicijos keičiasi ir to, kas buvo populiaru mūsų senelių ir tėvų laikais, jau dažnai nepripažįstame. Ar žinome, ką kiekvienas ritualas reiškia? Galbūt tai pasirodys jums nereikalinga ir atgyvenę, o gal norėsite įtraukti ką nors ir į savo šventę.
Laiko patikrintos tradicijos
Viena paprastesnių ir plačiai žinomų tradicijų, kurios neša sėkmę jaunavedžiams, yra patarimas nuotakai pažiūrėti į veidrodį išeinant iš namų. Skardinių rišimas prie jaunųjų transporto – dar viena sena tradicija, Vakaruose kone virtusi būtinybe. Kadaise triukšmą keliantys daiktai buvo rišami prie poros karietos ar vežimo galo, kad nubaidytų piktąsias dvasias.
Laiko patikrintas anglų paprotys – nuotakai po vestuvių pirmą kartą grįžus į tėvų namus pro langą išmesti lėkštę su torto gabalu. Jei lėkštė suduš, moteris gali tikėtis laimingo šeiminio gyvenimo. Jei ne, ateitis ne tokia šviesi.
Viduramžiais buvo populiaru jaunavedžius, linkint vaisingumo, apibarstyti grūdais. Netekėjusios merginos rinkdavo šiuos grūdelius, nes buvo manoma, kad jų daugiausia pririnkusi pirma ir ištekės. Laikui bėgant grūdus pakeitė ryžiai. Jaunųjų barstymas ryžiais simbolizuoja turtus. Kai kuriose kultūrose barstomi ne ryžiai, bet maži pyragėliai ar pyrago trupiniai. Šiais laikais kai kur vis dar naudojami ryžiai, tačiau dažniau – spalvoti popierėliai arba rožių žiedlapiai. Tačiau simbolinė reikšmė išlieka tokia pati!
“Kas nors seno, kas nors naujo, kas nors pasiskolinto, kas nors mėlyno bei sidabrinis šešių pensų pinigėlis batelyje” – šis paprotys atsirado dar karalienės Viktorijos laikais, o nuotakos šių taisyklių laikosi iki šiol. “Kas nors seno” turėtų būti laimingai ištekėjusios moters keliaraištis, kad kartu su juo nuotaka gautų dalį sėkmės, “kas nors naujo” simbolizuoja šviesią ir laimingą poros ateitį, “kas nors pasiskolinto” turėjo būti daiktas, vertingas nuotakos šeimai. Jis simbolizavo šeiminę gerovę. Tiesa, burtai veiks tik tuo atveju, jei daiktas po vestuvių bus grąžintas. “Kas nors mėlyno” – tai senovinės tradicijos palikimas, nes senais laikais jaunosios į plaukus rišdavosi mėlyną kaspinėlį – ištikimybės simbolį. Sidabrinė šešių pensų moneta turėjo užtikrinti, kad pora neskurs. Šiais laikais nuotakos batelyje paslepia paprastą monetą, nes sunku gauti sidabrinį pinigėlį. Lietuviška šios tradicijos atmaina – į vestuvinę suknelę įsisiūti kišenėlę su skiltele česnako.
Lietuvoje įsišaknijusios tradicijos
Lietuvoje viena dažniausių vestuvinių tradicijų yra jaunavedžių pasitikimas su duona ir druska. Tai rusiškas paprotys. Duona simbolizuoja sveikatą, ilgą gyvenimą ir klestėjimą, druska – skonį ir viltį. Dažnai pamirštama tradicija – nuotaką įnešti į namus per slenkstį ar net per lentą, po kuria padėta lėkštė: kuo daugiau šukių, tuo daugiau vaikų susilauks šeima. Šios tradicijos, tikima, saugo jaunamartę nuo piktų dvasių.
Tikima, kad bendras vestuvinio torto pjovimas ir torto dalijimas drauge turėtų jaunavedžius paruošti gyvenimo sunkumus įveikti kartu.
Ritualai, susiję su ugnimi – vieni seniausių
Šiandieną po jungtuvių, dažniausiai vidurnaktį, yra uždegamas simbolinis namų židinys – žvakidė, kurią jaunųjų tėvai perduoda jauniesiems. Senuoju papročiu, skambant dainai galima apvesti jaunuosius tris kartus apie jų simbolinį šeimos židinį. Labai populiari būdavo tradicija pilti degias gintaro dulkes į aukurą sakant palinkėjimą jauniesiems. Visi jaukiai sustoja ratu, stebi ugnį ir pasiėmę gintaro dulkių saują meta jas į aukurą – tą akimirką užsiplieskia ugnies liežuvis, įspūdingai įprasmindamas linkėjimą.
Gintaro dulkių ceremonija:
Pora stovi priešais ugnį, tam naudojamas specialus aukuras arba tiesiog ugnis uždegtą židinyje, laužavietėje.
Ceremonijos vedėjas, kuris gali būti poros draugas ar šeimos narys, pradeda ceremoniją sveikinimo ir palaiminimo žodžiais.
Tada pora pasikeičia įžadais, pasižadėdama mylėti ir palaikyti vienas kitą per visus gyvenimo iššūkius ir džiaugsmus.
Per įžadus pora gali pasirinkti kartu peršokti per ugnį, simbolizuojančią jų atsidavimą vienas kitam ir pasiryžimą kaip komanda įveikti iššūkius ir kliūtis.
Pasikeitus įžadais, ceremonmeisteris gali pabarstyti porą gintaro dulkėmis, kurios simbolizuoja apsivalymą ir apsaugą. Tada pora gali uždegti žvakę arba smilkalus, kurie dar kartą simbolizuoja jų įsipareigojimą vienas kitam.
Tai tik vienas iš pavyzdžių, kaip ugnis ir gintaro dulkės gali būti naudojamos pagoniškoje vestuvių ceremonijoje. Yra daugybė kitų būdų, kaip šiuos elementus įtraukti, priklausomai nuo konkrečių poros tradicijų, religijos bei šeimos narių pageidavimų.
Pasaulis turi daug keistenybių
Jei svajojate apie tikrai originalias vestuves, galite pasidomėti tolimesnių šalių tradicijomis. Apsikeisti vienas kito drabužiais, vestuvėms nusigaląsti iltinius dantis yra tradicija, gimusi Kenijoje. Javos saloje jaunoji tikisi iš jaunojo neįtikimos dovanos – 25 žiurkių uodegų. Šokti su vestuvine suknele į purvą yra normalu Škotijoje.
Komentarai