Kauniečiai Ieva (28 m.) ir Matas (32 m.) amžiną meilę prisiekė svajonių kurorte – Nidos mieste. “Pirma kelionė kartu prie jūros, piršlybos, o galų gale ir Jurevičių pavardė įpareigojo prisiekti pajūryje”, – pasakojo Ieva. Pamanysite: tokios vestuvės kainavo brangiai. Nesuklyskite – pastangos, kūrybiškumas ir artimųjų pagalba – didžiausi pinigai planuojant vestuves. Paslaptis, kaip pavyko realizuoti idėją ir atšvęsti vestuves pajūryje, atskleidžia nuotaka Ieva.
Kiek laiko esate kartu ir po kiek laiko po pasipiršimo įvyko vestuvės?
Kartu esame jau daugiau nei dvejus metus. Matas pasipiršo 2015 metų spalio 10 dieną, o vestuvės įvyko už nepilnų metų, t. y. 2016 rugpjūčio 20 d.
Kaip sekėsi pradėti planuoti vestuves? Ką pirmiausia nusprendėte?
Pirmiausia nusprendėme, kad vestuvės būtinai turi vykti Nidoje. Tai labai ypatinga vieta mums abiem. Vieta, kur, galima sakyti, viskas ir prasidėjo. Pirma kelionė kartu prie jūros, piršlybos, o galų gale ir Jurevičių pavardė įpareigojo prisiekti pajūryje. Tada pradėjome skaičiuoti žmones ir supratome, kad bus labai sunku surasti vietą, kurioje tilptų 100 žmonių. Buvo visokių dvejonių, pradėjome trumpinti svečių sąrašą, ieškoti vietos, kurioje tilptų mažiau žmonių. Galvojome keisti net ir patį šventės formatą, kviesti svečius be dovanų, tiesiog, kad atvyktų kelioms valandoms išgerti taurę šampano, nes labai norėjome juos visus pakviesti, tačiau nei viena, nei kita nepasirodė kaip sprendimas. Tada balandžio mėnesį atvykę į Nidą priimti galutinio sprendimo, pamatėme, kad mūsų viena mėgstamiausių vietų Nidoje baigia naujai įstiklinti vidinę salę. Iškart puolėme skambinti terasos “Varna” vadovei Ingai. Ji patvirtino, kad keičiamas kavinės interjeras ir kad viso talpina 150 žmonių, 80 lauko terasoje ir 70 salėje. Net nematę naujų vizualizacijų, kaip atrodys vieta po remonto, rezervavome datą savo šventei. O tada prasidėjo laukimas ir maldos sinoptikų dievams, mat per lietų salėje sunkiai visi būtume tilpę. Žinoma, rugpjūčio 20 dieną sutarėme ir su Nidos klebonu. Nuostabus žmogus, jaunatviškas, šiltas, bendraujantis, patariantis.
Kaip planavote vestuves? Papasakokite labiausiai įstrigusius momentus: kas labiausia patiko/nepatiko/sukėlė džiaugsmo ar rūpesčių?
Planuojant vestuves didelių rūpesčių nebuvo. Turėjome labai aiškią viziją, kurios link tikslingai ėjome. Pamenu, žiemą vykusioje vestuvių parodoje pradėjome žvalgytis vestuvinių žiedų, tiesą pasakius, nusivylėme nieko neišsirinkę iš tūkstančių pavyzdžių. Norėjome kažko kitokio ir įdomaus. Tada internete pastebėjau “Martinėlis & Co” žiedus iš meteorito. Nuvykę pas juvelyrą, supratome, kad tai tikrai TAS žmogus. Kiekvienas papuošalas ekspozicijoje buvo nuostabus. Jie dar pajuokavo, kad bus kosmonautų vestuvės su žiedais iš meteoritų. Kai užsisakėme žiedus, atėjo metas fotografo paieškoms, tai nebuvo sunki užduotis, nes fotografė Neringa Rekašiūtė ne tik nuostabi menininkė, su šiek tiek kosmonautišku polėkiu, bet ir mano mokyklos laikų draugė. Labai nudžiugome sužinoję, kad ji tą savaitgalį yra laisva. Likus kiek daugiau nei 3 mėnesiams iki vestuvių pradėjome gaminti kvietimus, darėme juos patys, visur laikėmės jūrinės tematikos, nes vis dėlto vestuvės vyko prie jūros. Kalbant apie valgiaraščio sudarymą labai pagelbėjo “Varnos” kolektyvas, ypač vadovė Inga ir virtuvės šefė Joana. Išsakius šventės formatą – visi sėda, kur nori, nėra suskirstytų vardinių vietų, maisto pateikimas – bufetas, svečiai apsitarnauja patys, nenorėjome jokio susikaustymo, vis dėlto tai Nida, kuri asocijuojasi su atostogomis. Joana iškart pasiūlė gaminti ispanišką paeliją, ji buvo gaminama ypatingai – lauko terasoje ant senos vyno statinės, specialioje keptuvėje. Taip pat buvo pateikiamas antras karštas patiekalas roast beef. Na ir, žinoma, visą vakarą svečiai vaišinosi užkandukais, nuo mini gaspačio sriubos iki silkės ir avokado tartaro. Taigi su valgiaraščiu susitvarkėme labai nesunkiai, manau, kad ir virtuvės šefės neapkrovėme nereikalingais reikalavimais. Dekoracijomis rūpinomės patys, turėjome pakankamai aiškią viziją, kad norime nenutolti nuo jūrinės atostogų tematikos. Tam pasirinkome baltas gipsofilijas – kitaip tariant gubojas. Likus savaitei iki vestuvių užsimaniau medžio padėkliukų, kuriuos išpjovė mano auksarankis tėtis. Jūros nugludintus pagaliukus padėjo rinkti Mato mama, na ir patys pririnkome akmenukų, kankorėžių iš pajūrio. Terasos “Varna” vadovė pasirūpino visomis dekoracijomis, viską sudėliojo į reikiamas vietas, mums nereikėjo rūpintis, kabės veliavėlės ar ne, buvo ramu.
Kaip jautėtės tądien? Trumpai papasakokite, kaip viskas vyko nuo pasiruošimo iki vakaro?
Tą rytą nebuvo jokios įtampos ar jaudulio. Svarbiausia, kad oras buvo nuostabus. Atsikėlėme, kartu papusryčiavome ir Matas nuvežė mane į viešbutį, kuriame nakvojome po vestuvių. Ten man padarė makiažą, apsirengiau, o tuo metu Matas dar turėjo keletą darbelių, tokių, kaip nuvežti atšaldytą šampaną prie bažnyčios. Kai jau buvau pasiruošusi, atvyko mano tėvai su sese į viešbučio kambarį, išgėrėme šampano. Kadangi tėvams reikėjo anksčiau būti bažnyčioje, juos išlydėjau ir laukiau atvykstančio vieno geriausių savo draugų, kuris turėjo nuvežti mane į bažnyčią. Bažnyčioje buvo be galo graži ceremonija, džiaugiamės pasinaudoję kunigo patarimu namų židinį įžiebti bažnyčioje. Buvo labai gražu, mamos uždegė dvi žvakeles nuo altoriaus žvakių, perdavė mums, o mes užsidegėm savo židinį patys. Po ceremonijos išgėrėme po taurę šampano, pasivaišinome prancūziškais orinukais ir išlėkėme fotografuotis. Grįžę į šventę, buvome sutikti su duona ir druska, ir dideliu pulku svečių. Nenorėjome svečių apkrauti žaidimais, norėjome, kad visi atsipalaiduotų ir mėgautųsi nuostabiai šiltu vakaru su vaizdu į marias. Taip pat svarbu paminėti, kad vakaro vinimi tapo mūsų šokis, pastatytas pagal akustinę Vaido Baumilos dainą “Myliu”. Šokį sustatė mūsų draugė Renata Gramauskaitė, šokėja ir nuostabi mokytoja. Mokinomės mėnesį, tačiau svečiai liko labai nustebinti. Na ir dar vienas svarbus akcentas – Ali Gadžijevo gamintas vasariškas tortas, jį pjovėme 23 valandą. O šokiai vyko iki 3 ryto.
Tortas buvo nuostabus, o keli įtrūkimai,atsiradę po ilgos kelionės į Nida visai nesugadino nei vaizdo, nei skonio. Asm. arch. nuotrauka
Kas rūpinosi jūsų įvaizdžiu? Labai dailiai abu atrodėte.
Nuotakos sukneles kūrė “MAS 924”, bateliai – Michael Kors, makiažas meistrės Simonos Mužaitės, šukuoseną dariau pati, šiek tiek padėjo nuostabi liudininkė draugė Birutė. Jaunikio kostiumas iš “Suit Supply”, bendras mūsų abiejų sprendimas dėl nestandartinės samanų spalvos, jaunojo batai iš “TODʼS”, fantazija, derinta prie suknelės, “MAS924”.
Kaip ir kur vyko fotosesija?
Fotosesija vyko Neringoje, pajūryje bei pušynuose. Per fotosesiją sėdėdami ant pripučiamo paukščio nudreifavome pakankamai giliai į jūrą, tad mūsų fotografė atliko ne tik savo, bet ir gelbėtojos pareigas, puolusi mūsų gelbėti. Taip pat lipome ant nugriuvusios pušies.
Minėjote, kad daug ką darėtės patys. Papasakokite ką ir kaip sekėsi.
Darėme daug patys, pakvietimus, dekoracijas (vazelėmis tapo stikliniai gėrimų buteliukai, į kuriuos pridėjome prie jūros surinktų akmenukų), skynėme gėles, pati surišau puokštę, net ir šukuoseną, galima sakyti, pati pasidariau. Planavome viską patys, nuo mažiausių smulkmenų. Pati pasiuvau 85 metrus baltų vėliavėlių, kaip minėjau, tėtis išpjovė medinius padėkliukus. Mato pusbrolis Domantas šventės dieną iliustravo mūsų fotosienelę. Širdies įdėta nemažai.
Kokie būtų jūsų trys pagrindiniai patarimai planuojantiems vestuves?
Mes laikėmės vieno principo – niekas negali sugadinti mūsų šventės, nei ne tokios gėlės, nei nepasiūta suknelė ar nevykusi šukuosena. Niekas nepasikeis, jeigu tą dieną lis. Kažkaip stengėmės žiūrėti į viską paprastai. Taip pat kvietėme visus žmones, kuriuos iš tikrųjų norėjome matyti tą dieną su mumis. Labai džiaugiamės, nes būtent tas 100 ir padarė mūsų šventę ypatingą. Taip pat norime patarti vis dėlto pirmajam šokiui pasirinkti lietuvišką dainą, labai sentimentalu, gražu, o ir seneliai supranta, kas apie ką dainuoja.
Komentarai